Akių ligos

KATARAKTA - akies lęšiuko padrumstėjimas. Tai labai dažna akių liga. Nuo jos dažniausiai kenčia vyresnio amžiaus žmonės, nes lęšiukas pradeda drumstėti dėl medžiagų apykaitos sulėtėjimo. Tačiau katarakta gali būti įgimta ar išsivystyti jauniems žmonėms dėl kitų akies ligų ar traumų, įvairių bendrinių ligų ar kenksmingo aplinkos poveikio.
Sveikas lęšiukas yra skaidrus ir praleidžia šviesos spindulius į tinklainę. Lęšiukui pradėjus drumstėti, jis netenka skaidrumo, pasidaro matinis, dėl to šviesa sunkiai praeina iki tinklainės ir žmogus mato neryškiai.  Ligai progresuojant, žmogus visai nustoja matyti.
Pagrindinis kataraktos simptomas - pamažu blogėjantis regėjimas abiem ar viena akimi. Žmogus pastebi, kad daiktai tapo neryškūs, jis mato lyg pro rūką ar matinį stiklą, daiktai gali dvejintis, pasidaro sunku vairuoti automobilį tamsiu paros metu, sunkiau matyti saulėtą dieną, nebetinka anksčiau nešioti akiniai. Ligai progresuojant, regėjimas vis blogėja, kol galiausiai žmogus pradeda skirti tik šviesą nuo tamsos. Ilgai nesigydant, gali padidėti akispūdis, susergama glaukoma.
Vienintelis šios ligos gydymo būdas yra operacija, kurios metu pašalinamas sudrumstėjęs lęšiukas ir į jo vietą įdedamas skaidrus dirbtinis lęšiukas - tada regėjimas labai pagerėja. Operacijos metu lęšiukas susmulkinamas ultragarsu akies viduje, išsiurbiamas per labai mažą (tik 2,2-3,2 mm) pjūvį, o dirbtinis lęšiukas įdedamas į pašalinto natūralaus lęšiuko vietą. Kataraktos operacijos atliekamos netaikant bendrosios narkozės, tik atlikus vietinę nęjautrą. Žmogus išlieka budrus, tačiau visiškai nejaučia skausmo. Operacija dažniausiai trunka nuo pusvalandžio iki valandos, jei katarakta užleista ar yra komplikacijų - kiek ilgiau. Operacija atliekama ambulatoriškai, todėl žmogus jau tą pačią dieną po 1-2 valandų gali vykti į namus. Kitą dieną nuėmus nuo akies tvarstį, ligonis mato daug geriau. Dar kelias savaites po operacijos reikia lašinti akių lašus, ir matymas po truputį gerėja. Po kataraktos operacijos apie 95 proc. žmonių atgauna 50-100 proc. regėjimo, jei nėra gretutinių akies ligų.
Apie operacijos eigą, galimas komplikacijas ir kaip elgtis po operacijos Jus informuos akių ligų gydytojas.

GLAUKOMA - tai akių liga, kai padidėja spaudimas akies viduje, siaurėja akiplotis, ima atrofuotis regos nervas ir silpnėja regėjimas. Ši liga labiau būdinga vyresnio amžiaus žmonėms, tačiau gali būti įgimta ir išsivystyti jauniems žmonėms dėl kitų akies ar organizmo ligų. Didelę reikšmę glaukomai išsivystyti turi paveldėjimas.
Sveikos akies spaudimas gali būti 10-20 mmHg, nors įvairiems žmonėms gali skirtis. Normalų akispūdį užtikrina pusiausvyra tarp akies skysčių gamybos ir jų pašalinimo, o tai lemia normalų akies funkcionavimą ir akies struktūrų mitybą. Glaukoma atsiranda pakilus spaudimui akies viduje. Ilgą laiką padidėjęs akispūdis pažeidžia akies nervines skaidulas ir regos nervą, dėl to siaurėja akiplotis ir silpnėja matymas. Glaukomos sukelti pakitimai yra negrįžtami.  Glaukoma gali būti  atviro kampo, uždaro kampo, normalaus akispūdžio, antrinė dėl kitų akies ligų ir kt. Ligos eiga labai įvairi. Dažniausiai lėta, todėl žmonės nepajunta ankstyvųjų simptomų. Kadangi akies neskauda, žmonės nesikreipia į gydytoją. Kartais žmonės pajunta buką skausmą ar svetimkūnį akyje, padidėja ašarojimas, atsiranda akių nuovargis, gali užeiti ir praeiti matymo užtemimai, apie šviesos šaltinį ima rodytis ratilai, vėliau gali išsiplėsti akių kraujagyslės. Ilgai nekontroliuojamas akispūdis spaudžia regos nervą, nyksta nervinės ląstelės ir dėl to siaurėja akiplotis bei silpnėja matymas. Ilgai nediagnozuota ir vėlai pradėta gydyti glaukoma progresuoja ir sukelia aklumą.
Rečiau ši liga gali prasidėti staiga - ištinka ūmus glaukomos priepuolis. Tada labai skauda ne tik akį, bet ir visą veidą, galvą, gali pakilti temperatūra, staiga labai pablogėti regėjimas. Panaikinti ligos sukeltų pakitimų neįmanoma, galima tik sustabdyti ligos progresavimą. Glaukoma gydoma visą gyvenimą. Skiriami akių lašai, kurie mažina akispūdį, gerina akies vidaus skysčių nutekėjimą ir tinklainės kraujotaką. Naudojamos kelių vaistų kombinacijos. Jei gydymas vaistais nepakankamas, reikalingas gydymas lazeriu arba operacija. Operacijos metu suformuojamas langelis, per kurį akies skysčių perteklius pasišalina iš akies, todėl nebespaudžiamas akies regos nervas.
Kadangi sergant šia liga dažniausiai nejuntama skausmo, o regėjimas ilgai išlieka geras, tik profilaktiškai tikrinant akių spaudimą atsitiktinai aptinkama glaukoma. Nuo 40 metų reikia kartą per metus profilaktiškai pasitikrinti akispūdį, o jei Jūsų šeimoje yra sergančiųjų glaukoma, tai reikia atlikti jau nuo 30-35 metų. Taip pat svarbu matuoti akispūdį sergantiems cukriniu diabetu, hipertonine liga, po akių traumų ar operacijų.
Laiku pradėjus gydyti glaukomą, liga pristabdoma ir galima išvengti aklumo.

Normali akis

Trumparegė akis

Toliaregė akis

Astigmatinė akis

Šaltinis:  OnlineAtlas of Ophthalmology

TRUMPAREGYSTĖ - dažniausiai pasitaikanti akių refrakcijos yda, kai daikto atvaizdas akyje susidaro prieš tinklainę dėl per stipraus šviesos spindulių laužimo. Tokia akimi toliau esantys daiktai matomi neryškiai. Iš arti trumparegis mato gerai.
Trumparegystė gali būti paveldėta - trumparegių tėvų vaikai dažnai taip pat turi tą pačią refrakcijos ydą. Jei trumparegystė yra įgyta, nemažą įtaką turi didelis krūvis akims: ilgalaikis televizoriaus žiūrėjimas, ilgas darbas ar žaidimas kompiuteriu, netinkamas darbo vietos apšvietimas, skaitymas gulint. Taip pat įtakos ligos išsivystymui turi lėtinės ligos ir organizmo imuniteto sumažėjimas.
Trumparegis žmogus neryškiai mato toli esančius daiktus, prisimerkia žiūrėdamas į tolį, todėl įtempiami akių raumenys, akys greičiau pavargsta, pradeda mirgėti akyse, atsiranda skausmai judinant akį ar net galvos skausmai.
Kuo anksčiau prasideda trumparegystė, tuo labiau ji progresuoja, ypač paauglystėje, nes auga ir didėja akies obuolys. Dažniausiai liga nustoja progresuoti visiškai subrendus (18-20 metų). Jei trumparegystė progresuoja labai greitai (daugiau kaip 1,5D per metus), gali išsivystyti pakitimai akių dugne. Tada net su akiniais žmogus mato blogai. Trumparegystė nėra pagydoma. Regėjimą pagerina akiniai su minusinėmis dioptrijomis ar kontaktiniai lęšiai. Šios priemonės gerina matymą, išnyksta akių ir galvos skausmai, žmogus gali gyventi visavertį gyvenimą. Jei žmogus negali ar nenori nešioti kontaktinių lęšių, jei jam nepatinka ar trukdo akiniai, yra galimybė regėjimą pakoreguoti eksimeriniu lazeriu. Po tokios operacijos žmogus gerai mato į tolį ir nebereikia nešioti kitų regėjimą koreguojančių priemonių. Tačiau lazeriu galima operuoti tik tada, kai refrakcija yra stabili bent vienerius metus ir nėra diagnozuota jokios kitos akies ligos. Esant didelio laipsnio trumparegystei, kai operacijos lazeriu atlikti neįmanoma, galima taikyti intraokulinę korekciją, kai į akį implantuojamas dirbtinis lęšiukas ir matymas labai pagerėja.

TOLIAREGYSTĖ - tai tokia akių refrakcijos yda, kai daikto vaizdas akyje susidaro už tinklainės, todėl žmogus gerai mato toli esančius daiktus ir blogai - esančius arti.
Beveik visi naujagimiai yra toliaregiai. Vėliau, vaikui augant, toliaregystė dažniausiai išnyksta ir susiformuoja normali akis. Akies obuolio forma ir jos šviesą laužiančių terpių savybės yra paveldimos.
Jauni toliaregiai, turintys nedidelę refrakcijos ydą, iš pradžių sugeba prisitaikyti akomodacijos dėka (sugebėjimas matyti įvairiu atstumu esančius daiktus): labiau išsigaubia akies lęšiukas, padidėja jo laužiamoji galia, ir regimasis daiktas ryškėja. Tokie žmonės iki 40 metų nejaučia jokių regėjimo sutrikimų, gali matyti 100 proc. ir net nežinoti, kad yra toliaregiai. Tai - slaptoji toliaregystė. Kai toliaregystės yda yra vidutinė ar didelė, akis nebesugeba prisitaikyti, žmogus blogai mato daiktus iš arti. Tai - aiškioji toliaregystė. Tokiu atveju, norint gerai matyti, akis visą laiką turi akomoduoti, todėl ji pavargsta ir pasireiškia įvairūs akomodacinės astenopijos (akių nuovargio) požymiai - pradeda lietis vaizdas, akys greitai pavargsta, ima skaudėti akies obuolius ir net galvą, padidėja jautrumas, trūkčioja vokai, parausta akys ir vokų kraštai, o mažiems vaikams gali išsivystyti žvairumas. Toliaregės akys turi polinkį į lėtinį konjunktyvitą, blefaritą, glaukomą.
Toliaregystė, skirtingai nei trumparegystė, neprogresuoja.
Toliaregystė koreguojama akiniais su išgaubtais (pliusiniais) stiklais ar kontaktiniais lęšiais. Šios priemonės gerina matymą, išnyksta akių ir galvos skausmai, žmogus gali gyventi visavertį gyvenimą. Taip pat yra galimybė regėjimą pakoreguoti chirurginiu būdu - eksimeriniu lazeriu.
Toliaregystės profilaktikai labai svarbu reguliariai tikrinti vaikų regą du kartus per metus, racionaliai maitintis, laikytis dienos režimo, vengti streso.

ASTIGMATIZMAS - tai tokia būklė, kai vienoje akyje yra dvi skirtingo laipsnio refrakcijos. Tokioje akyje iš vieno taško atėjęs spindulių pluoštas nesusikerta tinklainėje viename taške, todėl vaizdas atrodo neryškus, tarsi su šešėliu ar deformuotas. Tokia akis vadinama betaške. Astigmatizmu gali sirgti tiek trumparegiai, tiek toliaregiai.
Astigmatizmą dažniausiai lemia asferiška ragena (nevienodas ragenos paviršiaus gaubtumas). Nedidelis (iki 0,75 D) astigmatizmas pasitaiko labai dažnai, jis nekenkia regėjimui ir vadinamas fiziologiniu. Didesnio laipsnio astigmatizmas dažnai būna įgimtas arba paveldėtas. Kartais astigmatizmas atsiranda dėl sužeistos ragenos, jos randų arba akies obuolio operacijų.
Žmonės, sergantys astigmatizmu, dažnai jaučia akių nuovargį ne tik po smulkaus darbo, bet ir ilgiau įtemptai pažiūrėję į tolį (spektaklis, filmas, mašinos vairavimas), nes nenešiodami akinių niekada aiškiai nemato. Jiems taip pat pasireiškia galvos skausmai, vokų kraštų ar junginių uždegimai.
Astigmatizmas koreguojamas cilindriniais stiklais, kuriems labai svarbu nustatyti tikslų pasisukimo kampą, bei minkštais toriniais ar kietais kontaktiniais lęšiais. Astigmatizmą reikia koreguoti vaikystėje, nes kuo vėliau skiriami cilindriniai stiklai, tuo sunkiau prie jų priprasti ir ne visada galima visiškai pagerinti regėjimą. Parinktus akinius reikia nešioti visą laiką. Esant dideliam astigmatizmui, labiau padeda kontaktiniai lęšiai, nors tokios korekcijos galimybės ribotos. Daug efektyvesnė astigmatizmo korekcija eksimeriniu lazeriu. Po operacijos lazeriu, pakeitus ragenos laužiamąją galią, paciento regėjimas labai pagerėja.

PRESBIOPIJA - senatvinė toliaregystė - tai fiziologinis su amžiumi susijęs akomodacijos (sugebėjimo gerai matyti daiktus, esančius skirtingu atstumu) nusilpimas.
Akomodacijos pajėgumas silpnėja dėl lęšiuke vykstančių fiziologinių pokyčių - lęšiukas po truputį standėja, nebegali pakankamai išsigaubti. Todėl apie 40-45 gyvenimo metus arti esantys daiktai tampa neryškūs ir žmogus nebegali skaityti, rašyti, dirbti kitų smulkių darbų įprastu 30-33 cm atstumu. Norint geriau matyti, daiktus reikia atitraukti toliau nuo akių. Tas atstumas vis didėja. Žmogus stengiasi prisitaikyti ryškiau matyti, vargina akis. Dėl to gali atsirasti akių ir galvos skausmai, pykinimas, net konjunktyvito požymių.
Padėti galima skyrus akinius matymui iš arti. Akiniai parenkami atsižvelgiant į žmogaus amžių, akių klinikinę refrakciją ir darbo pobūdį. Su akiniais darbo ir gyvenimo kokybė labai pagerėja. Tačiau presbiopinius akinius kas 3-5 metai reikia keisti, nes akomodacija vis silpnėja. Ir tik vyresniems nei 60 metų žmonėms akinių stiklų stiprumas nebesikeičia. Jei žmogus turi ir kitą refrakcijos ydą - trumparegystę ar toliaregystę, sulaukus vyresnio amžiaus, dėl presbiopijos reikia turėti dvi poras akinių - vienus žiūrėti į tolį, kitus - į arti esančius daiktus. Kad būtų patogiau ir nereikėtų dažnai kaitalioti akinių, galima pagaminti akinius su bifokiniais, trifokiniais ar progresyviniais stiklais. Tada užtenka vienerių akinių nuolatiniam nešiojimui ir geram regėjimui.

ŽVAIRUMAS - tai nuolatinis ar periodinis vienos akies nukrypimas nuo bendro fiksacijos taško, kai yra sutrikęs abiejų akių fiksacijos į vieną tašką mechanizmas.
Dažniausiai žvairuoja vaikai. Apie 60-80 proc. atvejų žvairumas atsiranda antrųjų metų pabaigoje. Mažylis dažniausiai mato tik viena akimi, negali tiksliai išmatuoti atstumo iki objekto, todėl patiria didelį diskomfortą. Smegenų centrai, negaudami signalo iš žvairuojančios akies, priima tik vienos akies vaizdą, ir nukrypusi akis greitai visam laikui tampa silpnaregė. Kuo anksčiau vaikas pradeda žvairuoti, tuo blogesnė prognozė. Iki 2 mėnesių kūdikio žvairumas laikomas normaliu, nes akių judesiai dar nekoordinuoti, mažylis toliaregis. Nuo 5 mėnesių susiformuoja abiakis matymas. Kartais gali atrodyti, kad vaikas žvairuoja. Tai priklauso nuo veiduko anatominės sandaros: platesnio ar siauresnio nei įprasta tarpuakio, trečio voko, nudribusio vieno akies voko ar giliau įkritusios akies. Jei giminėje yra žvairuojančių žmonių, būtina patikrinti vaiko regėjimą, net jei akytės atrodo visiškai sveikos. Ši patologija gali būti paveldima.
Žvairumas gali būti vidinis - kai akys susieina ties nosimi, išorinis - kai jos išsiskiria į šalis, vertikalus - kai viena akis nukrypsta į viršų ar į apačią, vienpusis - kai tik viena akis žiūri netaisyklingai, pakaitinis - kai akys pakaitomis nukrypsta nuo regos ašies, ir paralyžinis - kai riboti akies judesiai pakenkto raumens link.
Žvairuojantieji skundžiasi greitu akių nuovargiu, galvos svaigimu, vaizdo dvejinimusi. Vaikai dažniausiai blogiau mato ar išvis nemato viena akimi. Esant paralyžiniam žvairumui, ligonis laiko pasukęs galvą į pažeisto raumens pusę, norėdamas išvengti dvejinimosi, gali būti platus vyzdys, nejudri akis, nusileidęs vokas.
Vaikų žvairumas pradedamas gydyti iš karto jį nustačius. Kuo anksčiau ši patologija nustatoma ir suteikiama reikalinga pagalba, tuo didesnė tikimybė pasveikti. Sveikstama ilgai, dažnai nuo kūdikystės iki paauglystės. Dažniausiai žvairumą sąlygoja didelio laipsnio refrakcijos yda (trumparegystė, toliaregystė, astigmatizmas). Tuomet reikia nuolat nešioti akinius. Okulistas paskiria tinkamus akinukus, gydomųjų pratimų kompleksą, švitinimą įvairiais aparatais. Jų tikslas ne tik priversti akių raumenis dirbti taisyklingai, bet ir pagerinti regėjimą. Akinukus vaikai gali pradėti nešioti ir nuo 6 mėnesių. Kartais mažylio geriau matanti akis uždengiama, kad žvairuojanti akytė po truputį stiprėtų ir pradėtų žiūrėti taisyklingai. Gydyti reikia nuolat, nes nenešiojant akinukų nors dvi savaites, visas darbas gali nueiti veltui.
Jei neužtenka gydymo akiniais, gydoma chirurginiu būdu - operuojami akį judinantys raumenys. Jie pailginami arba sutrumpinami. Kartais prireikia kelių operacijų.
Žvairumo profilaktikai labai svarbu reguliariai tikrinti vaikų akis. Vaikams tai atliekama gimdymo namuose, paskui - sulaukus mėnesio, trijų mėnesių, pusės ir vienerių metų, vėliau - du kartus per metus. Laiku pradėjus gydyti, galima tikėtis greitesnio rezultato.

KONJUNKTYVITAS - tai akių junginės uždegimas. Gali būti ūmus arba lėtinis. Ligą sukelia daug skirtingų priežasčių. Infekcinį konjunktyvitą sukelia bakterijos ar virusai, alerginį - įvairūs alergenai - žiedadulkės, gyvūnų kailis, vaistai ar kosmetika. Taip pat konjunktyvitas gali atsirasti dėl kitų akies ar organizmo ligų. Infekcinio konjunktyvito atveju reikia atlikti junginės sekreto bakteriologinį tyrimą ir skirti gydymą.
Nors sukėlėjai gali būti skirtingi, liga pasireiškia panašiais simptomais. Ūmus konjunktyvitas dažniausiai prasideda vienoje akyje ir greitai persimeta į kitą. Akį skauda, niežti, atsiranda pojūtis, lyg į ją būtų įkritęs svetimkūnis. Akys parausta, ašaroja, patinsta vokai, atsiranda gausių išskyrų (traiškanų). Rytais būna sunku atsimerkti, nes vokai sulimpa dėl jų kraštuose sudžiūvusių pūlių. Išskyros gali būti ne tik pūlingos, bet ir gleivingos, vandeningos. Gali pasireikšti bendro negalavimo požymiai - karščiavimas, gerklės skausmas, padidėję limfmazgiai.
Liga tęsiasi 1-2 savaites, esant virusiniam konjunktyvitui - ilgiau. Alerginis konjunktyvitas tęsiasi 1-4 savaites ir kartojasi kiekvieną kartą susidūrus su alergenu.
Sunkesniais atvejais konjunktyvitas gali komplikuotis ragenos uždegimu ar net ragenos opa.
Konjunktyvito gydymas priklauso nuo ligos sukėlėjo. Tai gali nustatyti tik gydytojas oftalmologas. Bakterinis konjunktyvitas gydomas didelio poveikio antibiotikais - akių lašais. Jei konjunktyvitas virusinis, gydoma priešuždegiminiais vaistais, taip pat skiriama dirbtinių ašarų. Jei konjunktyvitas alerginis, būtina pašalinti ligą sukėlusi alergeną ir skirti alergiją slopinančius akių lašus ar net rekomenduoti gerti priešalerginius vaistus. Sergant lėtiniu konjunktyvitu, skiriami antibiotikų, kortikosteroidų ir vitaminų lašai.
Sergant konjunktyvitu, būtina dažnai plauti rankas, neliesti pirštais akių, dažnai keisti patalynę ir rankšluosčius. Negalima nešioti kontaktinių lęšių. Būtina vengti viešų vietų.

KERATITAS - tai ragenos uždegimas. Keratito priežastis gali būti įvairūs faktoriai: akių sausumas, kontaktiniai lęšiai, junginės, vokų krašto uždegimas, lokaliai vartojami medikamentai, ultravioletinių spindulių poveikis, nudegimas cheminėmis medžiagomis, svetimkūnis po viršutiniu voku, ragenos nubrozdinimas lapais, medžių šakelėmis, spygliais ir pan., vitamino A trūkumas. Į pažeistą rageną iš išorės arba organizme esančių infekcijos židinių patenka įvairių mikroorganizmų (bakterijų, grybelių, virusų), kurie sukelia uždegimą.
Visi uždegimai ragenoje sukelia refleksinį ašarojimą, akys bijo šviesos, spazmuoja vokai. Šie trys požymiai dar vadinami ragenos sindromu. Taip pat akys parausta, jas skauda, atsiranda išskyrų. Dėl keratitų, ypač tokių, kai pažeista centrinė ragenos dalis, silpnėja regėjimas. Pažeidimo vietoje ragena neblizga, jos paviršiuje gali atsirasti epitelio defektų - erozijų, gilesniuose sluoksniuose gali susidaryti infiltratų - gelsvų ar pilkšvų uždegimo židinių. Keičiasi ragenos jautrumas.
Lengvesni keratitai praeina per kelias dienas nepalikdami žymių. Sunkesniais atvejais jie trunka iki kelių savaičių. Nepradėjus laiku gydyti, keratitai gali sukelti labai rimtų komplikacijų - gali pereiti į gilesnius akies audinius ir sukelti jų uždegimą - iridociklitą, pūlingą stiklakūnio uždegimą. Taip pat infiltratas gali išopėti, dėl to ragena išplonėja ir gali lengvai prakiurti.
Dažniausias keratitų padarinys - ragenos drumstis ir dėl to pablogėjęs regėjimas.
Atsiradus bet kokiems akių ligos simptomams, būtina kuo greičiau kreiptis į gydytoją. Laiku pradėtas gydymas leidžia išvengti komplikacijų ir atgaivinti regą. Gydymo taktika priklauso nuo keratito sunkumo ir jį sukėlusios priežasties. Lengvesniais atvejais pacientas gydomas ambulatoriškai, sunkesniais - guldomas į ligoninę. Būtina pašalinti priežastį, sukėlusią keratitą, ir skirti tinkamą gydymą.

BLEFARITAS - tai vokų krašto uždegimas. Tai dažna ir sunkiai gydoma liga. Atsiradimo priežastys labai įvairios - nekoreguotos refrakcijos ydos, mikroorganizmai, esantys vokų krašte, blakstienų erkutės, kenksmingi išorės faktoriai - dulkės, dūmai, cheminės medžiagos, bendros organizmo ligos - anemija, lėtinės infekcijos, alerginės, endokrininės ligos, vitaminų trūkumas, taip pat burnos ertmės, gerklės ir nosies uždegiminės ligos.
Nors blefaritų yra keletas formų, simptomai yra vienodi. Žmonėms niežti, perši akis, jie tarsi junta svetimkūnį, būna paraudę ir sustorėję vokų kraštai, oda ties blakstienų šaknimis gali pleiskanoti, iš voko krašto liaukučių gali ištekėti balkšvo sekreto.
Gydymas dažnai trunka ilgai. Svarbiausia - nustatyti ir pašalinti ligos priežastį. Taip pat labai svarbi vokų higiena - reikia plauti vokų kraštus vaikišku muilu. Gydoma antibiotikų ir kortikosteroidų lašais. Kartais reikalinga atlikti vokų masažą - išspausti vokų krašto liaukose susikaupusį sekretą.

MIEŽIS - gali būti išorinis, vidinis ir šaltas. Atsiranda persirgus infekcinėmis ligomis ar nusilpus organizmo imuninei sistemai. Išorinis miežis - tai ūmus pūlinis voko krašto riebalinės ar prakaito liaukos su blakstienos maišeliu uždegimas. Ligoniui skauda tam tikrą voko krašto dalį, ta vieta paburksta, parausta, tampa skausminga ir kieta, gali paburkti visas vokas. Po 3-4 dienų tarp blakstienų atsiranda gelsva viršūnėlė, kuri pratrūksta į išorę, pūliai išteka ir procesas rimsta. Po kiek laiko gali kartotis.  
Vidinis miežis - tai ūmus pūlinis voko kremzlės liaukos ir jos aplinkos uždegimas. Vidinio miežio simptomai labai panašūs į išorinio, tik miežis formuojasi ne voko krašte, o jo viduje. Procesas trunka ilgiau, gali padidėti paausių limfmazgiai, kartais pakilti temperatūra. Miežio vietoje oda būna paburkusi, paraudusi, apčiuopiamas apvalus sukietėjimas, vidinėje voko pusėje junginė būna raudona, pro ją matyti gelsvų pūlių, kurie dažniausiai pratrūksta per junginę ir skausmas sumažėja.
Šaltas miežis - tai lėtinis voko kremzlės liaukos ir jos aplinkos uždegimas. Užsikimšus liaukos latakui, susidaro granuliacinis audinys ir aplink jį susiformuoja kapsulė. Šalto miežio pradžia lėta. Voke atsiranda standus, su oda nesusijęs pakilimas, oda virš jo būna paslanki, neparaudusi. Iš junginės pusės matyti pilkšvai rausvas iškilimas. Dažniausiai šaltas miežis auga lėtai, bet kartais  gali pasiekti ir riešuto dydį.
Miežis dažniausiai yra nepavojinga liga, galima gydytis ir namuose. Rekomenduojama dėti šiltus sausus kompresus ant akių vokų, į akis lašinti antibiotikų lašus. Jei būklė per kelias dienas nepagerėja ar įtariama, kad miežis gali komplikuotis pūliniu, skiriami geriami ar leidžiami į raumenis antibiotikai, bendras stiprinantis gydymas. Tokiu atveju būtina kreiptis į akių ligų gydytoją. Jei susiformavo šaltas miežis, tinkamai gydant jis gali sunykti savaime, tačiau dažniau tenka atlikti jo šalinimo operaciją.

SAUSŲ AKIŲ SINDROMAS - tai visuma simptomų, kuriuos sukelia nepakankamas ragenos drėkinimas ašarų plėvele. Ašaros drėkina akis, maitina rageną, saugo ją nuo infekcijos ir išlygina ragenos paviršių. Per parą pasigamina apie 2 ml ašarų. Dėl įvairių priežasčių akys gali pradėti sausėti:
• nuo 40 metų ašarų sekrecija mažėja, todėl vyresni žmonės dažnai jaučia akių sausumą, ypač moterys menopauzės laikotarpiu;
• turi įtakos aplinkos sąlygos - sausas oras dėl centrinio šildymo, oro kondicionierių ar ventiliatorių naudojimas sausina akis, taip pat karštas oras, šaltis, vėjas, dulkės, dūmai ardo ašarų plėvelę;
• dėl padidėjusios akių įtampos - ilgalaikio skaitymo, darbo kompiuteriu, televizoriaus žiūrėjimo, vairavimo - akys rečiau mirksi, todėl laiku neatnaujinama ašarų plėvelė ir akys išsausėja;
• dėl ligų: reumatologinių, endokrinologinių, onkologinių, hematologinių, alerginių, autoimuninių, psichikos;
• daugybės plačiai vartojamų vaistų - analgetikų, raminamųjų, kortikosteroidų, hormoninių kontracepcinių preparatų, priešalerginių, kraujospūdį mažinančių - šalutinis poveikis gali būti sausų akių sindromas;
• didėjantis sergamumas sausų akių sindromu gali būti sąlygotas kitų akių ligų, uždegimų, operacijų ir kontaktinių lęšių nešiojimo.
Sausų akių požymiai: greitas akių nuovargis, paraudimas ir dirginimas, svetimkūnio ar smėlio akyje pojūtis, niežėjimas, peršėjimas ar net skausmas, ašarojimas, pablogėjęs matymas. Simptomai dažniausiai būna nestiprūs ar vidutiniai, tačiau nuolat pasikartojantys.
Ar pradėti gydyti, priklauso nuo ligos sunkumo. Jei sausų akių sindromo simptomai pradeda varginti ir blogina gyvenimo kokybę, reikia pradėti drėkinti akis - lašinti dirbtines ašaras, kurių cheminė sudėtis panaši į žmogaus ašarų. Dirbtinės ašaros praplauna, sudrėkina, sutepa akis, pakeičia trūkstamus natūralių ašarų elementus. Akys saugomos nuo išdžiūvimo, išorės veiksnių, pranyksta sudirginimas, sausumas ir peršėjimas. Sunkesniais atvejais galima vartoti dirbtinių ašarų želė ar tepalą, vadinamąsias kietas ašaras. Jas patogu naudoti naktį. Kiekvienas žmogus dirbtines ašaras pasirenka individualiai.
Saugokite savo akis nuo sauso oro, dūmų, vėjo, drėkinkite kambarių orą, nepamirškite dirbtinių ašarų ir kuo dažniau mirksėkite.

TINKLAINĖS PLYŠYS IR ATŠOKA - tai juntamosios tinklainės dalies atsiskyrimas nuo pigmentinio epitelio.
Priežastys nėra tiksliai žinomos. Žinoma, kad tam turi įtakos trumparegystė, tinklainės degeneraciniai pakitimai, akies traumos, sunkus fizinis krūvis, akies obuolio uždegimas, kraujosruvos, augliai.
Dažnai tinklainė atšoka dėl joje susiformavusių vieno ar kelių plyšių, pro kuriuos prasiskverbia subretininis skystis ir atsluoksniuoja tinklainę nuo kitų akies obuolio dangalų. Taip sutrinka tinklainės mityba.
Kartais žmogus gali nieko nejausti. Tačiau dažniausiai pradeda mirgėti ar žaibuoti vienoje akyje, atsiranda juodulių, juodų taškų ar voratinklis prieš akį, daiktai atrodo iškrypę, pablogėja regėjimas, susiaurėja regėjimo laukas, prieš akį užslenka lyg užuolaida, sumažėja akispūdis. Žmogus niekada nejaučia skausmo.
Negydoma tinklainės atšoka sukelia aklumą visam gyvenimui, todėl, atsiradus minėtiems reiškiniams, reikia kuo skubiau kreiptis į akių gydytoją.
Gydymas - tik chirurginis. Tikslas - sustabdyti tinklainės plyšimą ir grąžinti tinklainę į buvusią  vietą. Jei yra tinklainės plyšys ir nedidelė tinklainės atšoka, galima gydyti lazeriu. Jei atšokęs didelis tinklainės plotas, reikia atlikti operaciją - plyšys naikinamas šalčiu ir specialiomis silikono plombomis. Sudėtingais atvejais reikia atlikti vitrektomiją. Kuo didesnis tinklainės plotas atsisluoksniuoja, tuo blogesni gydymo rezultatai. Po gydymo tinklainė gali atšokti pakartotinai, todėl po operacijos būtina griežtai laikytis gydytojo nurodymų.

AMŽIAUS MAKULOS DEGENERACIJA – tai su amžiumi susijęs centrinės tinklainės dalies – geltonosios dėmės – pakenkimas, kurį dažnai lydi žymus ir negrįžtamas centrinio matymo praradimas. Dažniausiai pasireiškia žmonėms per 60 metų, nors retais atvejais gali vystytis ir jauniems žmonėms. Visada pažeidžiamos abi akys, tik procesas gali būti nevienodas.
Yra dvi senatvinės geltonosios dėmės degeneracijos formos: sausa ir eksudacinė.
Sausa (neeksudacinė, atrofinė) degeneracija yra dažnesnė, jos prognozė geresnė. Makuloje atsiranda smulkių, apvalių, šviesiai gelsvų židinėlių – drūzų, vėliau židinėliai didėja, susilieja ir vystosi tinklainės atrofijos zona, kuri plečiasi ir dėl to sutrinka centrinis regėjimas.
Eksudacinė (šlapia, neovaskulinė) degeneracija yra daug sunkesnė ir iki  90% gali baigtis aklumu. Procesui progresuojant, atsiranda naujadarinių kraujagyslių, kurios gali kraujuoti, atsiranda kraujosruvų, gali susidaryti fibrozinis jungiamasis audinys – randas, kuris sukelia negrįžtamą regėjimo praradimą.
Ligos pradžioje žmogus mato netaisyklingus vaizdus, iškraipytas linijas, objektai gali atrodyti didesni arba mažesni, vėliau regėjimo lauko centre gali atsirasti tamsi dėmė, matymas pamažu blogėja. Ligos eiga priklauso nuo formos ir lokalizacijos. Matymas gali pablogėti iki 0,1 ar dar daugiau.
Kol kas nėra specifinio gydymo. Galima šiek tiek padėti vartojant tam tikrus vaistus. Skiriami tinklainės kraujotaką gerinantys ir kraujagysles plečiantys medikamentai. Be to, ypač svarbu vartoti antioksidantus (vitaminus A, E, C). Nustatyta, kad antioksidantai pristabdo viso organizmo, taip pat akių senėjimo procesus. Teigiamai tinklainę veikia karotinoidai (liuteinas ir zeaksantinas), kurių yra daržovėse tamsiais lapais. Pastarųjų metų klinikiniai tyrimai rodo, kad, norint pristabdyti geltonosios dėmės amžiaus degeneraciją, ypač svarbu, jog organizmas gautų pakankamai cinko. Todėl rekomenduojama vartoti maisto papildus, turinčius visas šias reikalingas medžiagas. Profilaktiškai rekomenduojama nešioti akinius su apsauginiais filtrais nuo saulės ultravioletinių spindulių.
Eksudacinėms formoms gydyti šiuo metu pasaulyje pradėtas taikyti naujas medikamentinis gydymo metodas, suleidžiant vaistų į akies stiklakūnį. Manoma, kad tai perspektyviausias gydymo metodas ir vis kuriami nauji efektingesni medikamentai.

NĖŠČIŲJŲ RETINOPATIJA - tai nėštumo metu dėl pakilusio kraujo spaudimo susiaurėjusios tinklainės kraujagyslės. Tinklainės pakitimai sveikai moteriai po gimdymo išnyksta. Turi būti apžiūrėtas kiekvienos nėščios moters akių dugnas.

TINKLAINĖS PAKITIMAI ESANT INKSTŲ PATOLOGIJAI - tai taip pat dėl kraujagyslių patologijos išsivystę akių dugno pakitimai.

TINKLAINĖS PAKITIMAI SERGANT KRAUJO LIGOMIS - dėl mažakraujystės, leukozės ar kitų kraujo ligų akių dugne gali atsirasti kraujosruvų ar plazmoragijų, tinklainė gali paburkti, pasidaryti blyški. Sergant bet kokia kraujo liga, reikalinga oftalmologo konsultacija.