Operacija gyvenimas nesibaigia

2011 09 22

Mes, kovos menų žmonės, visada tikimės, kad su savo skausmu susidorosime patys", - sako aikido aikikai asociacijos „Aidas" prezidentas ir vyriausiasis treneris Mantas Puodžiūnas. Taip jau atsitiko, kad nuo trylikos metų sportuojančiam vyrui prireikė medikų pagalbos. Jam teko iškęsti net dvi menisko operacijas. „Aikido - mano gyvenimo būdas, mano darbas, mano laisvalaikis. Būtų sunku viso to atsisakyti..." - pokalbį pradeda sportininkas. 

Mantas_Puodziunas

 

- Būtų įdomu sužinoti, kas yra aikido?

- Aikido - vienas kovos menų. Man buvo trylika, kai pradėjau domėtis kovos menais. Tuo metu apie aikido Lietuvoje dar niekas nekalbėjo, jis mūsų šalį pasiekė vėliau. Mane sužavėjo nesipriešinimo filosofija. Ateina laikas, kai nebematai prasmės varžytis, rungtyniauti,  įrodinėti, kad esi stipresnis. Aikido niekas nieko neįrodinėja. Šioje kovos meno rūšyje netgi nėra varžybų. Aikido - tai gyvenimo būdas, filosofija, kuria vadovaujiesi kasdieniame gyvenime, ne tik treniruočių salėje.

- Kokia tai filosofija?

- Trumpai apibūdinti sunku, bet pamėginsiu. Žodis „aikido" susideda iš trijų skiemenų. Ai - harmoningas santykis su  mus supančiu pasauliu ir žmonėmis, ki - mūsų gyvybės energija, do - tai kelias, asmenybės tobulėjimo procesas.

- Graži filosofija, tačiau kaip ją galima įvilkti į kovos  menų drabužį?

- Manyčiau, kad būtent šis paradoksas ir traukia milijonus žmonių visame pasaulyje. Japonijoje aikido - vienas populiariausių kovos menų. Savo akimis mačiau, kaip į treniruotes susirenka būriai žmonių. Čia nėra amžiaus apribojimų, aikido praktikuoja ir septyniasdešimtmečiai. Jie semiasi jėgų, sveikatos, dvasios ramybės. Praktikuojantieji aikido nesistengia vienas kitam įrodyti, kuris iš jų stipresnis. Mūsų tikslas - parodyti priešininkui, kad jis neteisus, kad klysta ir kad galimas kitas kelias. Jei tai pavyksta, abi pusės jaučia harmoniją.

Kūnas ir protas yra viena. Užtat per treniruotes mes stipriai dirbame, daug prakaituojame. Tai ir fiziniai pratimai, ir kvėpavimas, ir psichologinė bei dvasios būsena.

Žinote, kuo dar mane žavi aikido? Kad jis kelia kur kas didesnius tikslus nei mano paties kūno ir dvasios stiprybė. Dirbi, treniruojiesi, bet kuo tai gali būti naudinga mus supančiam pasauliui? O juk gali. Tuomet, kai įveikiame savo silpnybes, tingulį, neigiamus polinkius, juk visai kitaip bendraujame su aplinkiniais, darome įtaką jų gyvenimui. Būdami harmoningi patys, mes darome harmoningą ir kitų gyvenimą. Bent jau stengiamės...

Aikido sukūręs Morichėjus Uesiba iki šiol laikomas vienu ryškiausių meistrų ilgoje Japonijos kovos menų istorijoje. Jis studijavo daugelį tradicinių kovos menų mokyklų, kurios mokė, kaip išgyventi sunkiu metu, kaip apginti savo namus, vaikus, giminę. Iš minėtų mokyklų perėmė techniką, o jo filosofija teigė ką kita: pasaulyje nebereikia tobulo instrumento, kad įveiktum priešą. Atėjo kiti laikai. Dabar daug svarbiau suvokti, kad žmonija išgyvens tik tada, kai bus taika ir santarvė. Praktikuodami kovos menus, prisiliečiame prie savo silpnybių, agresyvių impulsų  ir nesąmoningų reakcijų,  o techniką naudojame tam, kad visa tai pažintume ir transformuotume.

- Per aikido treniruotes tikriausiai patiriate gana sunkų fizinį darbą ir krūvį?

- Kasdien - po dvi tris treniruotes. Aikido - vienas sunkiausių kovos menų. Anksčiau buvo priimami tik turintieji patirties kituose kovos menuose ar su rekomendacijomis. Dabar laikai gerokai pasikeitė. Pas mus ateina ir visai silpnų vaikų. Jie visai kitokie nei tuomet, kai pradėjau sportuoti pats būdamas vaikas, kokiais 1989-aisiais. Drįstu teigti, kad neretai jų fizinė ir psichologinė būklė tiesiog tragiška. Šiandien vaikai ir paaugliai - išlepę, pernelyg atsipalaidavę, nesugebantys susikaupti. Pasitaiko  netgi tokių atvejų, kad negali atlikti kai kurių  paprastų fizinių pratimų.

- Kaip manote, kodėl taip atsitiko?

- Per dešimt metų labai pasikeitė gyvenimo būdas. Dažnam vaikui televizoriaus ar kompiuterio dėžutė atstoja bendravimą, pasaulio pažinimą, emocijas.

Jau kelinti metai rengiame aikido stovyklas vaikams. Jie gyvena palapinėse, gamina valgį ant laužo, gali prisiliesti prie gamtos ir mėgina suprasti save. Jokios civilizacijos, jokių technikos priemonių. Gal ir keista, bet kai kurie prie to prisiliečia pirmą kartą gyvenime. Žinoma, iš pradžių vaikams sudėtinga įprasti, bet paskui - džiaugiasi.

Aikido filosofija teigia, kad dvasia ir kūnas yra viena, vadinasi, nepuoselėjami dvasios dalykai kūną daro silpną, gležną, nebelieka nei entuziazmo, nei motyvacijos, nei džiaugsmo. 

- Tai, kad aikido kovos mene daug filosofinių dalykų, juk nereiškia, jog fiziniai pratimai yra lengvesni?

- Salėje mes daug dirbame, stengiamės subalansuoti ir fizinę, ir dvasios pusiausvyrą. Jei po treniruotės išėjai kupinas jėgų, vadinasi, treniruotė buvo gera, - kūnas pavargo, o dvasia pailsėjo.

- O jūs pats namo po treniruočių grįžtate pavargęs?

- Būna, kad pavargstu, juk sunkiai dirbu, lieju prakaitą. Tačiau ir džiaugsmo daug: kad gera komanda, kad plečiasi bendraminčių būrys, kad žmonės domisi aikido.

- Kaip ir kiekviename sporte, atrodo, kad aikido traumų taip pat neišvengiate?

- Aikido - kovos technika. Kai su priešu susitinki kovos lauke, turi tikslą jį kuo greičiau, kuo tiksliau ir kuo saugiau neutralizuoti. Salėje mes visada praktikuojame poromis: vienas inicijuoja konfliktą, kitas ginasi. Paskui - atvirkščiai. Įprastame gyvenime negali visą laiką būti laimėtojas, svarbu rasti pusiausvyrą - būna laimi, būna pralaimi. Treneris irgi išmėgina abi pozicijas. Kartais nepasiseka - juk žmonių būna visokių, tenka dirbti su naujokais, kurie ateina nepasirengę, susikaustę. Būna, ir pats atlieki netikslų judesį, ne taip koją pastatai, ne taip pasisuki...

Aikido kovotojai daug veiksmų atlieka klūpėdami ant kelių. Matyt, tokia poza mums nėra genetiškai įprasta, todėl keliai ir kenčia labiausiai. Mano - taip pat. Du kartus teko operuoti vienos kojos kelio meniską. Pirmą kartą tai atsitiko prieš pusantrų metų, o antrąjį - visai neseniai. Po pirmosios operacijos, kai baigėsi reabilitacijos laikotarpis, sėkmingai grįžau į sportą, netgi dalyvavau varžybose, kovos menų mokytis vykau į Japoniją. Šią vasarą vėl patyriau traumą - toks jau specifinis šis sportas. Vėliau su gydytoju nagrinėjome tos traumos priežastis. Mūsų nuomonės sutapo - buvo pernelyg dideli krūviai.

- Ar per treniruotę pajutote skausmą?

- Tikriausiai vertėtų patarti ir kitiems: klausykite, ką jums sako jūsų kūnas, stebėkite, kokius ženklus jis siunčia. Ir aš pajutau nuovargį, silpnumą kojose, bet nekreipiau dėmesio, buvau pernelyg užsiėmęs - daug mokinių, daug grupių, reikia dirbti. Paskui atsirado skausmas. Tikėjausi, kad praeis savaime. Juk mes, kovos menų entuziastai, savo bėdas esame pasirengę nugalėti patys: išgyvensime, padarysime, užsispirsime. Tas užsispyrimas turi ir psichologinių priežasčių: juk nesinori visko baigti, supranti, kad reabilitacija nebus lengva, o grįžti ten, kur pradėjai, bus dar sunkiau nei pradėti iš naujo.

Ir vis dėlto šiandien galiu pasakyti: labai svarbu gauti tinkamos informacijos, tartis  su gydytoju. Tik tada suvoki, kad problema išsprendžiama.

- Jus operavo ir gydė ortopedas-traumatologas Darijus Rimas. Gydytojų Lietuvoje yra daug, kodėl iš visų išsirinkote būtent jį?

- Tikiu, kad susitinkame su tais žmonėmis, su kuriais privalome susitikti. Apsisprendžiau, kad mane turėtų operuoti ortopedas-traumatologas Darijus Rimas. Man buvo svarbu, kad jis specializuojasi sporto medicinoje. Žinote, dėl šito sprendimo nesigailėjau nė akimirkos. Labai vertinu gydytoją ne tik už sėkmingai atliktą operaciją, bet ir už informaciją, kurią man nuolat suteikia. O tai, patikėkite, labai svarbu.

Menisko operacija iš esmės nėra sudėtinga, bet man, manau, kaip ir kiekvienam pacientui, tuo labiau sportuojančiam žmogui, ji atrodė svarbi.

Labai padėjo padrąsinantys gydytojo žodžiai: „Viskas bus gerai, juk esi ne pirmasis, kuriam taip nutiko." Svarbu neuždelsti, nelaukti ir po operacijos vykdyti visus gydytojo nurodymus. Mūsų kūnas, jei jam padedi, turi savybę grįžti į ankstesnes vėžes.

Visą laiką jaučiu gydytojo palaikymą. Po operacijos jis išsamiai paaiškino, kokia situacija, ką turiu daryti ir kas manęs laukia. Jis sudarė grafiką: du mėnesius poilsis, paskui - reabilitacija. Laikausi jo nurodymų, stengiuosi nepervargti ir nesimankštinti pernelyg daug.

Mane žavi tai, kad gydytojas - ne tik puikus savo srities žinovas, bet ir nuoširdus žmogus. Apsilankęs mano palatoje, kalbėdavosi tarsi geras bičiulis, į mano klausimus atsakydavo paprastai ir aiškiai. Nežinau, kaip jis tai sugeba, kaip spėja bendrauti taip, tarsi aš būčiau svarbiausias pacientas.

-  Ar buvo akimirkų, kai atrodė, kad teks atsisveikinti su aikido?

-  Net neleidau sau apie tai pagalvoti. To daryti man neleido ir gydytojas D. Rimas. Tikiu, kad jo profesionalumas ir mano tikėjimas savo jėgomis padarė stebuklą. Aš ir vėl galiu gyventi įprastą gyvenimą, dirbti mėgstamą darbą.

 

Darijus_Rimas

Kelio sąnario meniskų plyšimo simptomai

 

Nedideli plyšimai

  • Būdingas  nestiprus skausmas ir patinimas.
  • Įprastai praeina per 2 ar 3 savaites.

Vidutinio sunkumo plyšimai

  • Sukelia  skausmą kelio centrinėje dalyje ar iš krašto.
  • Patinimas didėja lėtai per 2 ar 3 dienas.
  • Darosi sunku sulenkti kelį, bet vaikščioti dažniausiai įmanoma.
  • Šie simptomai išnyksta per 1 ar 2 savaites, bet gali vėl atsinaujinti nepatogiai pasukus kelį ar pervargus. 
  • Skausmas gali atsinaujinti ir tęstis metus, jei plyšimai  nėra gydomi.

Sunkūs plyšimai

  • Plyšusio menisko dalys gali nukeliauti į sąnarį.
  • Kyla sąnario uždegimas, kelis gali tapti surakintas, jo neįmanoma ištiesinti arba jis pradeda klibėti.
  • Patinimas ir nejudrumas atsiranda iš karto po traumos arba per 2-3 dienas po jos.

Vyresnio amžiaus žmonės, kurių meniskai yra labiau susidėvėję, mažiau elastingi, dažnai gali net nežinoti, kad galėjo patirti traumą, sukėlusią menisko plyšimą. Skausmas ir nežymus patinimas gali būti būtent šio plyšimo  simptomai.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Registruokitės

Mus rasite

V. Grybo g. 32A, 10318 Vilnius, Lietuva

Dirbame

I-V7:00–20:00 val.
VI8:00–15:00 val.
VI7:00–19:00 val. MRT

 

Registruokitės

Mus rasite

V. Grybo g. 32A, 10318 Vilnius, Lietuva

Dirbame

I-V7:00–20:00 val.
VI8:00–15:00 val.
VI7:00–19:00 val. MRT

 
Konsultacijos ir registracija +370 698 00000
Medicinos diagnostikos ir gydymo centras
V. Grybo g. 32, A
Vilnius, Vilniaus apskritis LT-10318 Lietuva

Telephone: (8-5) 2333000
Telephone: 8 698 00 000
Fax: (8-5) 2709127