2005 11 22

Analogų Lietuvoje neturintis chirurgijos centras

Atsinaujinusiame ir tris kartus išsiplėtusiame Medicinos diagnostikos centre duris lankytojams atvėrė naujas ir modernus chirurgijos centras (V.Grybo g. 32/10, Vilniuje). Čia veikia stacionarinis ir dienos chirurgijos skyriai, trys aukščiausius standartus atitinkančios operacines, kuriose atliekama daugiau nei 100 įvairių operacijų, įrengtas ir anesteziologijos, reanimacijos bei intensyvios terapijos skyrius, paruoštos jaukios ligonių palatos.
Vienas chirurgijos centro ypatumų - ligoniams itin patogus ir praktiškas pastato projektas.
"Mūsų centras suprojektuotas taip, kad ligonių srautai nesikirstų. Jie juda skirtingomis kryptimis koridoriais ir liftais. Chirurgijos centre sumontuota moderni padidinto slėgio oro šildymo, vėdinimo ir kondicionavimo sistema su "oro dušu" neleidžia net mažiausioms dulkių dalelėms kilti į viršų, tai užtikrina maksimalų operacinių sterilumą ir pacientų saugą", - pasakoja Medicinos diagnostikos centro chirurgijos centro vadovas pilvo chirurgas Alfredas Songaila.
Pacientų saugą, ypač operacijų metu, užtikrina ir tai, jog chirurgijos centre yra įrengta automatinė dyzelinė elektros stotis, kuri akimirksniu įsijungtų ir užtikrintų nenutrūkstamą elektros energijos aprūpinimą, jeigu mieste netikėtai dingtų elektra.

Maži pjūviai - mažesnė trauma, greitesnis pasveikimas

Chirurgijos centre atliekamos vienos perspektyviausių endoskopinės ir laparoskopinės operacijos, kurios turi daug privalumų lyginant su tradiciniais chirurginiais metodais.
"Laparoskopines operacijos unikalios tuo, jog joms atlikti daromi maži, vos 0,5-1 centimetro pjūviai, per kuriuos į žmogaus organizmą įvedami instrumentai. Prie vieno iš jų yra prijungta vaizdo kamera, transliuojanti operacijos eigą monitoriuje. Taip chirurgas gali daryti tokius pat radikalius veiksmus kaip ir operuodamas tradiciniu būdu, tik paciento organizmas nepalyginamai mažiau traumuojamas, žmogus žymiai greičiau pasveiksta, - pasakoja chirurgijos centro vadovas A. Songaila.
Laparoskopu atliktos tulžies pūslės šalinimo, apendicito ar išvaržų operacijos iki minimumo sumažina skausmą po operacijos, taip pat ligonis maksimaliai apsaugotas nuo žaizdos infekcijos, o randai beveik nepastebimi.
Panašaus pobūdžio yra ir artroskopinės operacijos, kurias Medicinos diagnostikos centre atlieka gydytojas ortopedas traumatologas Darijus Rimas ir mikrochirurgas Vytautas Tutkus - vienas pirmųjų gydytojų Lietuvoje pradėjęs tokio pobūdžio kelio sąnario operacijas. Be jau išvardytų operacijų, chirurgijos centre atliekamos ginekologinės, urologinės, akių, LOR ir daugelis kitų operacijų. Čia operuoja akušeriai ginekologai med. dr. doc. Jonas Ališauskas, Povilas Vanagas, chirurgė onkologė med. dr. Vida Petraitienė, oftalmologas prof, habil. dr. Vytautas Jašinskas, kraujagyslių chirurgas med. dr. Marijus Gutauskas ir daugelis kitų žymių Lietuvos chirurgų.

Veido bruožų korekcija - per pusvalandį

Skubantys ir neturintys laiko, tačiau norintys visada išlikti gražūs ir jauni, chirurgijos centre gali greitai pasidaryti raukšlių ir veido bruožų korekciją.
"Tokios grožio procedūros dažniausiai atliekamos dėl žmogaus amžiaus nulemtų pakitimų. Medicinos diagnostikos centro plastikos chirurgai jas atlieka per keliolika minučių ar pusvalandį. Vienų korekcijų poveikis pastebimas iš karto po procedūros, kitų - po vienos dviejų dienų", - pasakoja plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas Dainius Balčiūnas.
Medicinos diagnostikos centro plastikos chirurgai taip pat atlieka kūno linijų formavimo, krūtų didinimo bei mažinimo, plaštakos ir periferinių nervų, riebalų pašalinimo operacijas.

Ligoninės palatose - gamtos vaizdai

Laikai, kuomet po operacijos atsigavęs žmogus pirmiausiai pamato papilkėjusias palatos sienas ir lubas, baigėsi. Šiandien gydymo įstaigos vis didesnį dėmesį skiria ne tik gydymo kokybei užtikrinti, bet ir aplinkai, kurioje tam tikrą laiką praleidžia sveikstantys ligoniai. Vienas tokių pavyzdžių galėtų būti ir Medicinos diagnostikos centro naujasis chirurgijos centras. Jame po įvairių operacijų vienvietėse ar dvivietėse namus primenančiose palatose sveikstantys pacientai nenuobodžiauja: pažvelgę į viršų ligoniai mato ne lubas, o didelėje skaidrėje užfiksuotus gražius gamtos vaizdus. Psichologai teigia, jog taip skatinamos teigiamos emocijos ir mintys, kurios paspartina sveikatos stiprėjimą.

"Privati medicina Lietuvoje tebėra podukros vietoje, - valstybė diskriminuoja ne tik privačias įstaigas, bet ir jose besigydančius žmones", - sako Medicinos diagnostikos centro (MDC) vadovas Laimutis Paškevičius. Turėdamas nemenką valstybės tarnautojo patirtį (Sveikatos apsaugos ministerijoje jis išdirbo septynerius metus) 2004-aisiais L.Paškevičius įsėdo į privačios medicinos roges. Ir įklimpo? Į įsisenėjusias problemas - taip. Matyt, jo nuomonė sukels šurmulį ne tik valstybės institucijose, bet ir tarp konkurentų: Privačių medicinos įstaigų asociacija nėra pakankamai stipri, tad ginti šių įstaigų interesų lyg ir nebėra kam.

- Kaip, žvelgdamas "privatininko" akimis, vertintumėte mūsų šalies sveikatos apsaugos sistemoje susiklosčiusią situaciją?

- Jau penkiolika metų privačios medicinos įstaigos, kurios yra sveikatos priežiūros sektoriaus dalis, skirtingai nuo kitų Lietuvos ūkio sektorių, veikia diskriminacijos bei iš- kreiptos konkurencijos sąlygomis. Valstybės išlaikomas viešųjų gydymo įstaigų monopolis bei nuolatinės dotacijos neskatina jų veiksmingai naudoti skiriamų lėšų, gerinti paslaugų ir pacientų aptarnavimo kokybės. Medicina Lietuvoje išliko sovietinė, paremta planinės ekonomikos ir pinigų perskirstymo principais, nes pinigų dalybos valstybinėms (jos dar vadinamos viešosiomis) gydymo įstaigoms neturi aiškių kriterijų. Be to, nuolat trukdoma atsirasti sveikai konkurencijai tarp sveikatos paslaugas teikiančių įstaigų, ir tai primena slogius sovietinius laikus. Jei taip būtų ir kitose ūkio srityse, vis dar tebegyventume pereinamojoje socializmo epochoje.
Apmaudu, kad sveikatos priežiūros sektorius velkasi uodegoje - jis gerokai atsilieka nuo kitų ūkio sektorių, pasukusių konkurencijos skatinimo keliu. Nuolatinės eilės poliklinikose ties registratūra, prie gydytojų kabinetų, prasta aptarnavimo kultūra, kyšių arba vadinamųjų neoficialių mokėjimų toleravimas, apšiurusi aplinka ir daugelis kitų sovietinės medicinos ypatumų per penkiolika nepriklausomybės metų niekur nedingo, kai šalis ir žmonių gyvenimas per šį laikotarpį kitose srityse neatpažįstamai pasikeitė.
Medicina šiuo metu - tarsi sovietinių laikų parduotuvė, kur ant lentynos sukrauti kelių rūšių konservai bei keletas kitų maisto produktų, o visa kita - deficitinės prekės. Prekės, prie kurių nusidriekia ilgos eilės arba kurios išnešamos pro kitas duris, už kurias mokama "vokeliais" arba kurios mainomos į paslaugas. Vargu ar kas norėtų grįžti į tuos deficito laikus, bet medicina jau antrą dešimtmetį nepajėgia iš esmės atsiplėšti nuo sovietinės praeities.

- Patys medikai liūdnai juokauja, jog mūsų valstybėje egzistuoja dvi sveikatos apsaugos sistemos: Lietuvos nacionalinė ir privati. Kodėl jos žmonėms negalėtų dirbti išvien?

- Jau vien žodžių junginys "Lietuvos" ir "nacionalinė" primena posakį "sviestas sviestuotas", tačiau šis žodžių žaismas nebūtų svarbus, jei teisės aktuose jam nebūtų suteikta klaidinamos prasmės. Pagal galiojančius įstatymus Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai (LNSS) priklauso sveikatos priežiūros įstaigos, sudariusios sutartis su ligonių kasomis, o privačių įstaigų tarp tokių mažai: dauguma jų dėl dirbtinai sukurtų trukdžių liko už LNSS ribų. Atrodytų, logiška, kad privačios gydymo įstaigos, kurios sukuria tūkstančius darbo vietų, kurios grąžina bei sustiprina sveikatą šimtams tūkstančių žmonių, vykdo veiklą pagal Lietuvos įstatymus ir moka į valstybės biudžetą nustatytus mokesčius (pridėtinės vertės, "Sodros", žemės nuomos, nekilnojamojo turto ir kt.), turėtų būti LNSS dalis, bet taip nėra.

- Bet privačios įstaigos nėra linkusios sudaryti sutarčių su ligonių kasomis, nes teigiama, kad tai joms ekonomiškai nenaudinga. Kodėl nenaudinga?

- MDC jau keletą metų sudaro sutartis su ligonių kasomis, taigi priklauso vadinamajai LNSS, tačiau yra nemažai privačių įstaigų, kurios dėl daugybės priežasčių negali lygiavertiškai įsilieti į LNSS. Pagrindinės priežastys: teisiniais, administraciniais ir ekonominiais finansiniais svertais sudarytos tokios veiklos sąlygos, kad jos iškreipia konkurencinę aplinką bei diskriminuoja privačias gydymo įstaigas.
Ekonomiškai pagrįsta sveikatos priežiūros sistema turėtų veikti tokiu principu: už suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas medicinos įstaigai turėtų mokėti ne pacientas, bet ligonių kasa, ir mokėti tiek, kiek tos paslaugos iš tiesų kainuoja. Bet kol kas nustatyti sveikatos priežiūros paslaugų įkainiai neturi nieko bendra su realiomis sąnaudomis: įkainiai yra daug mažesni už realią paslaugų savikainą.
Todėl ir sukasi LNSS karuselė ypatingoje sveikatos apsaugos arenoje, kai medicina yra, kaip teigiama teoriškai, nemokama, nes už viešųjų įstaigų žmonėms suteiktas paslaugas moka valstybė, ir, kaip yra praktikoje, mokama. Mokama, nes dažnas pacientas, patekęs, tarkim, į ligoninę, turi susimokėti už vaistus ar medicinos priemones, už žmoniškas sąlygas palatoje, ką kalbėti apie užmokestį į kišenę, po kurio sutrumpėja ir planinių operacijų eilės, ir pagerėja priežiūra. Taigi vadinamosios nemokamos medicinos nebuvo, nėra ir būti negali, svarbu tik tai, kas ir kaip už suteiktas paslaugas moka.

- Vargu ar pasaulyje yra bent viena valstybė, kuri sugebėtų medicinos įstaigoms atsilyginti už visas suteiktas paslaugas, ką jau kalbėti apie Lietuvą, kur sveikatos apsaugos biudžetas - itin mažas. Ir vis dėlto ką jau dabar būtų galima pakeisti?

- Šiuo metu, kol paslaugų įkainiai yra maži (kol jie neatitinka realios savikainos), valstybė turėtų aiškiai įvardyti, už kokias suteiktas medicinos paslaugas ar jų dalį (t.y. nustatytą bazinį paslaugų krepšelį) ir pagal kokius įkainius ji sumoka gydymo įstaigoms. Už likusias paslaugas turėtų mokėti papildomo (savanoriško) sveikatos draudimo bendrovės, su kuriomis pacientai sudarytų sutartis, arba, jei nebūtų sudarę tokių sutarčių, - mokėti patys.
Kadangi Konstitucija ir įstatymai žmonėms suteikia laisvę ir teisę pasirinkti tą sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje gydytis jie pageidauja, būtų logiška ir teisinga, kad ir jų pinigai, kurie per mokesčius patenka į Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžetą, atsektų būtent į pasirinktąją medicinos įstaigą. Bet taip nėra. Todėl žmonės, kurie gydosi privačiose įstaigose, moka kelis kartus: moka mokesčius į PSDF biudžetą, nors viešųjų įstaigų paslaugomis nesinaudoja, ir moka už paslaugas privačioms įstaigoms, kuriose iš tiesų gydosi. Be to, moka ir už kompensuojamuosius vaistus, nes sutarčių su ligonių kasomis neturinčios įstaigos receptų jiems išrašyti negali.
Svarbu ir tai, kad iki šiol nėra nustatytų ir patvirtintų aiškių ir viešai paskelbtų kokybės kriterijų, kuriais vadovaudamosi ligonių kasos skelbtų viešuosius konkursus pirkti sveikatos priežiūros paslaugas. Manau, kad tokie kriterijai būtini, kad, jais remiantis, būtų sudaromos sutartys tik su kokybiškiausias ir saugiausias paslaugas teikiančiomis medicinos įstaigomis, nesvarbu, ar jos būtų valstybinės, ar privačios.
O kol kas tenka tik spėlioti, kuo remiantis šiuo metu ligonių kasos perskirsto PSDF biudžeto pinigus. Karti patirtis rodo, kad jos pirmiausia sudaro sutartis su valstybinėmis gydymo įstaigomis ir joms išdalija didžiąją PSDF biudžeto dalį, o pirmojo dalybų raundo likučius paskirsto ir vienai kitai privačiai medicinos įstaigai kai kurioms jų teikiamoms paslaugoms pirkti.

- Dažniausiai privačiose medicinos įstaigose pacientus konsultuoja gydytojai specialistai, dirbantys ir aukšto lygio universitetų gydymo įstaigose. Bet ar jie, dirbdami ir "valdiškai", ir privačiai, sugeba išlikti sąžiningi? Universitetų medicinos centrai taip pat yra aprūpinti gana modernia diagnostikos įranga: pagundų persivilioti pacientus, vadinasi, ir jų pinigus, netrūksta.

- Iš tiesų yra buvę atvejų, kai privačiose įstaigose, kur pacientas oficialiai moka už jam teikiamas paslaugas, dirbantys gydytojai lyg netyčia užsimindavo pacientams, kad šie galėtų ateiti į kitą jų darbovietę ir, sumokėję į kišenę, gauti medicinos paslaugą už perpus mažesnę kainą.
Valstybinėse gydymo įstaigose už paslaugas vis dar neretai mokama ne į kasą, o gydytojui į kišenę, nors šis naudojasi jos turtu, diagnostikos ar gydomąja medicinos įranga, kitų darbuotojų paslaugomis. Aišku, pirmiausia tai gydytojo ir paciento padorumo bei moralės klausimas, tačiau problemą užprogramuoja sistemos ydos.
Valstybė, užuot didinusi medikams algas, ekonominį bei emocinį šios problemos sprendimo krūvį perkėlė ant paciento - paslaugų gavėjo ir gydytojo - paslaugų teikėjo pečių. Be to, priėmusi Civilinio kodekso pataisas, įteisino nuostatą, kad pacientas, neviršydamas vieno minimalaus gyvenimo lygio (vadinamojo MGL) pinigų sumos, gali atsidėkoti už jam suteiktas paslaugas.

- Viešosios įstaigos teigia patiriančios diskriminaciją: jas varžo dar 1996 metais ministro A.Vinkaus patvirtinti paslaugų įkainiai. Kuo tuomet pasireiškia privačių įstaigų diskriminacija?

- Minėtasis ministro įsakymas nustato mokamų paslaugų, teikiamų viešosiose medicinos įstaigose, kainas. Niekas neabejoja, kad įsakyme dar 1996 metais nustatytos kainos gerokai prasilenkia su paslaugų sąnaudomis: 1996-aisiais, juo labiau - ir 2005 metais, realios paslaugų kainos buvo gerokai aukštesnės. Bet ir šioje situacijoje pasireiškia viešųjų medicinos įstaigų konkurencinis privalumas. Mat joms, metų metus paslaugas teikusioms (ir teikiančioms) nepagrįstai žemomis kainomis ir dirbusioms nuostolingai, šešiaženkles skolas nurašydavo steigėjai, t.y. apskritys ar savivaldybės, taip pradangindamos mokesčių mokėtojų pinigus.
Be to, tie patys steigėjai per įvairiausias programas (pavyzdžiui, Radiologijos optimizavimo programą, Pasaulio banko lėšomis finansuojamus projektus ir kt.) bei fondus sau pavaldžias gydymo įstaigas aprūpina milijonus kainuojančiomis medicinos technologijomis, vėlgi tam naudodamos mokesčių mokėtojų pinigus. Bet ar teko girdėti, kad valstybė kada būtų nupirkusi milijonus kainuojantį magnetinio rezonanso, kompiuterinės tomografijos, rentgeno ar angiografijos aparatą privačiai medicinos įstaigai? Vargu.
Tokia situacija sudaro galimybes viešosioms medicinos įstaigoms teikti paslaugas mažesnėmis kainomis (joms nereikia taupyti šiai įrangai pinigų, imti paskolų ar naudoti kitų finansinių instrumentų), ir tai vilioja pacientus. Ši akivaizdi valstybinių medicinos įstaigų dotacija pažeidžia konkurencijos principus ir diskriminuoja privačias gydymo įstaigas.
Dar vienas diskriminacijos niuansų - buhalterinė apskaita. Ją tvarkydamos valstybinės įstaigos neskaičiuoja nusidėvėjimo (amortizacijos), nevertina ilgalaikio turto (įrangos bei pastatų) būklės, ir tai lieka "už balanso". Taip jos vykdo specifinę buhalterinę apskaitą, kuri akivaizdžiai iškreipia šių įstaigų finansinę apskaitą. O kadangi įsiskolinusių valstybinių įstaigų skolos dažnai tiesiog nubraukiamos, joms net nebelieka motyvų ūkiškai tvarkytis.
Kita vertus, jei Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimai viešosioms įstaigoms būtų taikomi taip pat kaip privačioms, ne vienai jų seniai būtų paskelbtas bankrotas. Tačiau nei poliklinikos, nei ligoninės nebankrutuoja. Jos restruktūrizuojamos, reorganizuojamos, optimizuojamos, žodžiu, pertvarkomos, investuojant lėšų, kad gyvuotų toliau. Tad apie kokią konkurencinę lygiavą gali būti kalba?

- Jei situacija nesikeistų, kas grėstų mūsų medicinai?

- Sovietinė planinės ekonomikos patirtis padarė savo darbą: valstybinis reguliavimas ir konkurencijos stygius, ekonomistų vertinimu, mūsų valstybei padarė milžiniškos žalos. Manoma, kad Lietuvos ūkis nuo Skandinavijos bei Vakarų Europos šalių atsilieka gerais pora dešimtmečių. Jei artimiausiu metu sveikatos sektoriuje neatsiras esminių pertvarkymų, teks džiaugtis, kad pasivijome Rytų kaimynus.
Sveikatos sektoriui reikia ne kosmetinių, bet esminių permainų: valstybinėms ir privačioms gydymo įstaigoms turi būti sudarytos vienodos sąlygos konkuruoti, nes tik sveika konkurencija skatina paslaugų teikėjus dirbti veiksmingai bei kokybiškai, o pacientas visada gebės pasirinkti jam priimtiniausią įstaigą, t.y. tą, kur kokybės ir paslaugos kainos santykis jam bus patraukliausias.

Dalintis
Nepraleiskite mūsų naujienų ir akcijų!

Gydytojų patarimai ir specialios akcijos tik prenumeratoriams.