2020 04 29

Gydytojas psichiatras-psichoterapeutas: ar karantino metu tikrai padaugėjo tarpusavio nesutarimų?

Psichologija, psihiatrija

Gydytojas psichiatras psichoterapeutas ar karantino metu tikrai padaugejo tarpusavio nesutarimu

Karantinas ir buvimas namuose suteikė progą daugiau laiko praleisti su šeima ir artimaisiais, kuriems dėl įtemptos darbotvarkės ir daugybės reikalų dažnai pritrūkstame dėmesio. Tačiau kodėl ši, regis, puiki proga sutvirtinti tarpusavio santykius, juos netgi... pablogina? Kodėl ilgą laiką leidžiant namuose, net ir pačių artimiausių žmonių apsuptyje kyla barnių dėl dalykų, kurie anksčiau atrodė dėmesio nevertos smulkmenos? Apie tai kalbamės su Medicinos diagnostikos ir gydymo centro gydytoju psichiatru-psichoterapeutu Eriku Stankūnu.

Nebeturime galimybės „atidėti“ konfliktus

Kai ilgą laiką leidžiame su kitais žmonėmis, ypač santykinai mažoje erdvėje, ima atrodyti, kad daugėja ir dažnėja įvairių tarpusavio nesutarimų. Tačiau gydytojas psichiatras-psichoterapeutas E. Stankūnas sako, kad konfliktai yra neišvengiama santykių dalis, deja, užuot juos sprendę, esame linkę atidėti vėlesniam laikui.

„Iš tiesų tokioje situacijoje kaip šiandien konfliktai ne kyla, o išryškėja. Kai žmonės kuria tarpusavio santykius, jie visada turi vienaip ar kitaip derintis vienas prie kito: rasti kompromisus, kai kada nusileisti, o kai kada ne. Kyla didesnių ar mažesnių konfliktų, kuriuos reikia spręsti. Tačiau neretai žmonės vengia konfliktų, nes dėl jų jaučiasi blogai ir yra linkę atidėti vėlesniam laikui – išeina į darbą, grįžę namo žiūri televizorių, užsiima kitokia veikla ir taip neišspręsti konfliktai tarsi „užkonservuojami“. O štai situacijoje, kai nebeturime galimybės atidėti neišspręstų klausimų, jie vienaip ar kitaip ima spręstis“, – pasakoja gydytojas. Be to, pasak jo, santykiai, kitaip nei žmonės dažnai galvoja, nebūna visada vienodi ir tik malonūs. Jie nuolat keičiasi ir vystosi, todėl, natūralu, kyla ir naujų konfliktų.

Medicinos diagnostikos ir gydymo centro gydytoju psichiatras-psichoterapeutas Erikas Stankūnas

Pasak gydytojo psichiatro-psichoterapeuto, svarbu suprasti ir tai, kad gyvenime, deja, nebūna taip, jog visą laiką viskas tik labai gerai, kad ir kaip tą gerumą įsivaizduojame. Vienos problemos išsisprendžia, kyla kitų, be to, žmogui nuolat kyla įvairių norų. Pavyzdžiui, prieš kurį laiką norėjome bendrauti, o šį norą patenkinę norime pabūti vienumoje. Kai nežinome, kaip arba neturime galimybės tą norą įgyvendinti, kyla konfliktas.

Ar iš tiesų mokame spręsti konfliktus?

Gydytojas atkreipia dėmesį, kad neretai tiesiog neturime įgūdžių, kaip spręsti iškilusius konfliktus. Lyginant su Pietų Europos gyventojais, kurie dažnai garsiai ir labai išraiškingai reiškia pačias įvairiausias savo emocijas, mes, Šiaurės regionų gyventojai, dažnai savo kalboje net neturime tiek žodžių išreikšti mus užplūdusias emocijas. Jei patys nesuprantame, ko iš tiesų norime ir kaip dėl to jaučiamės, papuolame į savotiškus spąstus.

Pasak  E. Stankūno, kad sėkmingai išspręstume kilusį konfliktą, svarbūs trys elementai. „Pirma, kad galėtume pradėti spręsti kilusią problemą, turime suprasti, kaip į ją patekome ir kad iš viso patekome į kažkokią problemą, kurią reikia spręsti. Tam pirmiausia svarbu suprasti, ko iš tiesų norime ir ką jaučiame. Antra, konfliktui spręsti reikalinga saugi aplinka, t. y. žinoti, kad išreikšdamas jausmus žmogus nebus už tai nubaustas arba juo nebus kitaip pasinaudota. Trečias elementas – vadinamasis realybės testavimas, leidžiantis pasitikrinti, ar iš tiesų situacija yra tokia, kaip mums atrodo. Pavyzdžiui, partneris tyli, todėl padarome išvadą, kad jis greičiausiai pyksta. Ir tik pradėjus kalbėtis, klausti, gali paaiškėti, jog žmogus paprasčiausiai galvojo, ką valgys vakarienei. Toks realybės testavimas leidžia patikrinti visų pirma, ar konfliktas išvis kyla ir, jei kyla, kokios yra jo priežastys“, – sako gydytojas.

Konfliktai su vaikais

Tarpusavio konfliktų kyla ne tik suaugusiųjų santykiuose, bet ir santykiuose su vaikais. Konfliktams su vaikais spręsti, pasak gydytojo psichiatro-psichoterapeuto, galioja tos pačios minėtos taisyklės, tačiau šitai neretai apsunkina tai, jog vaikai, ypač maži, dar neturi pakankamo žodyno savo norams ir jausmams išreikšti.

„Pirmasis konfliktų sprendimo punktas – savo norų ir jausmų supratimas vaikams ir yra pats sudėtingiausias. Dažniausiai jie apie problemą kalba tik abstrakčiais simboliais, todėl suaugusiajam svarbu tuos simbolius teisingai suprasti ir paaiškinti vaikui jam suprantama kalba. Pavyzdžiui, vaikas atsisako ruošti namų darbus sakydamas: man bloga, nenoriu ir išvis manęs niekas nemyli. Šioje situacijoje suaugusysis turėtų klausti, bandyti išsiaiškinti tikrąją situaciją: galbūt mokykloje tau šiandien kažkas nepasisekė, ką sakė mokytoja, ką sakė draugai, ir iš vaiko nupasakojamų simbolių bandyti suprasti tikrąją situaciją. Kaip mes, psichoterapeutai, sakome, „sukramtyti“ šią informaciją ir reflektuoti vaikui jam suprantama kalba“, – sako gydytojas E. Stankūnas.

Kitas labai svarbus veiksnys sprendžiant konfliktą su vaiku, pasak gydytojo psichiatro, yra užtikrinti saugumą, t. y. kad vaikas jaustųsi saugus, pasisakydamas apie savo norus, žinotų, jog nebus už tai nubaustas. Tai nelengvas darbas, tačiau patyrę suaugusieji, tėvai, turėtų stengtis užtikrinti visus šiuos elementus.

Net būdami kartu turime skirti laiko sau

„Pati mūsų psichika stengiasi palaikyti maksimalią ramybę bet kurioje situacijoje, nesvarbu, ar vairuojame automobilį ir turime žiūrėti į kelią bei atlikti kitus su tuo susijusius veiksmus, ar ilsimės paplūdimyje. Vadinamasis laikas sau arba tiesiog laikas vienumoje mums yra labai svarbus. Mūsų gyvenime vyksta daugybė dalykų, kuriuos mūsų smegenys turi sudėlioti į tam tikras mums aiškiai suprantamas ir suvokiamas sistemas. Buvimas vienumoje padeda susidėlioti galvoje scenarijų, kaip žmogui tam tikroje situacijoje nusiraminti“, – sako gydytojas E. Stankūnas. 

Dalintis
Nepraleiskite mūsų naujienų ir akcijų!

Gydytojų patarimai ir specialios akcijos tik prenumeratoriams.