Pirma klasė – išbandymas tėvams ir vaikams

„Pripažinsiu, jog ruošdama savo sūnų pirmai klasei, jaudulį ir stresą išgyvenau tikrai ne mažesnį nei mano būsimas pirmokas. Pastangų ir išteklių reikalauja ne tik apsirūpinimas visomis mokyklinėmis  priemonėmis: apranga, kuprine, pieštukais ir visais kitais svarbiais „dalykėliais". Daugiausia nerimo kelia nežinomybė dėl to, kaip seksis mano sūnui bendrauti su mokytoja ir bendraklasiais, ar mokės įveikti sunkumus ir nesėkmes, ar mokykla jam bus džiugus ir šviesus gyvenimo tarpsnis" - prisiminė dabar jau antrokėlio mama Giedrė.

Apie rūpesčius, su kuriais susiduria būsimi pirmokai ir jų tėveliai ruošiantis mokyklai, kalbamės su Medicinos diagnostikos ir gydymo centro vaikų ir paauglių psichiatre med. dr. Sigita Lesinskiene.

- Taigi, nuo ko turėtų pradėti tėvai ir vaikai besirengiantys pirmajai klasei?

- Labai gerai, jei pavasarį ar vasaros pradžioje vaikas jau spėjo susipažinti su savo būsima mokykla, pavaikščiojo koridoriais, pabuvo klasėje, susitiko su savo būsima mokytoja. Tuomet per vasaros atostogas lieka laiko vidiniams pasiruošimams artėjantiems rugsėjo pokyčiams. Jeigu to padaryti nepavyko prieš vasarą, reikėtų vaiką po mokyklą pavedžioti likus nors kelioms dienoms iki rugsėjo pirmosios.

- Kartais tėvai vaikui perkelia arba į jį projektuoja savo įsivaizduojamas arba patirtas baimes, susijusias su mokykla. Reikia nepamiršti, kad vaikai labai smalsūs, jie mėgsta pasiklausyti, apie ką tarpusavyje kalbasi suaugusieji, taip pat vyresni broliai ar seserys. Išgirstus dalykus jie gali interpretuoti savaip, pasitelkdami jiems vis dar labai būdingą simbolišką, magišką mąstymą, ir susidaryti neteisingų išankstinių prielaidų, nuostatų apie mokyklą, arba imti bijoti to, ko net nesugalvotum, kad galima bijoti. Todėl su vaiku reikėtų dažnai ir po nedaug pasišnekėti, mėginant suprasti, kaip jis įsivaizduoja mokyklą, kas jam svarbu, kas baisoka, ko norėtų ir pan.

Vakarais galima žaisti su įvairiais gyvūnais žaislais, sukuriant trumpą spektakliuką apie miško mokyklą, lapiukus, kiškius, meškučius ir t. t. Kai vaikas pats kuria, jis parodo įvairias savo baimes, perteikia savo emocinę savijautą, gali pabūti įvairiose rolėse, išmoksta geriau pajusti ir suprasti kitus, įvairiais būdais spręsti kylančias problemas, visa tai vyksta žaidžiant, fantazuojant, kartu ir praktikuojantis, netiesiogiai mokantis. Tokių laisvo siužeto istorijų-spektakliukų kūrimas ugdo vaizduotę, socialinio bendravimo įgūdžius, gerina vaiko ir tėvų tarpusavio supratimą ir bendravimą.

- Dar viena galimybė - skaityti vaikui knygas apie mokyklą (pvz.: E. Mieželaičio „Zuikių mokykla", J. Čekatauskaitės „Uršulė eis į mokyklą" ir kt.) bei apie tai pasikalbėti. Vaikas rūpimus dalykus ar baimes lengviau išsakys kalbėdamas apie kitus, su panašiomis situacijomis susiduriančius „veikėjus", o ir tėvams knygos tekstas, paveikslėliai sudaro puikias galimybes su vaiku aptarti įvairiausias mokyklines temas.

Kartais vaikams būna svarbios ir įdomios įvairios smulkmenos, apie kurias tėvai gali ir nepagalvoti, o beskaitant panašaus pobūdžio knygeles jos gali būti įvardytos ir aptartos.

- Ką turi mokėti būsimasis pirmokas. Kiek svarbūs iki mokyklos įgyti vaiko gebėjimai skaityti, rašyti, skaičiuoti, dėl kurių dažnai išgyvena tėveliai?

 - Prieš eidamas į mokyklą vaikas jau turėtų mokėti susidėti daiktus, pasiruošti atlikti kokią nors užduotį, pabaigus - sutvarkyti darbo vietą. Taip pat apsirengti, nusirengti, pasikabinti ar susidėlioti rūbus. Prisiminti, ką reikia pasiimti kur nors einant, grįžus - sudėlioti į vietas. Numatyti, kada ką pradės, kada ir kaip pabaigs, išmokti planuoti numatomas veiklas ir savo laiką. Tai, turbūt, patys svarbiausi dalykai ruošiantis mokyklai, taip pat svarbu sugebėti atsiskirti nuo tėvų ir likti bendrai veiklai su vaikais kitoje vietoje, mokėti būti draugų būryje, išsakyti savo bei išgirsti kito nuomonę, bendradarbiauti žaidžiant, dalintis, o prireikus - paprašyti pagalbos.

Kartais tėvai galvoja, kad kuo daugiau vaikas turės žinių, tuo jam bus lengviau mokykloje, o paaiškėja, kad sunkiausia - atsiskirti, bendrauti, draugauti, tuomet vaikas būna labai įsitempęs, neramus, verksmingas, jam sunku susikaupti ir mokytis, arba labai baisu kalbėti prieš klasę, išsakyti savo nuomonę. Skaityti ir rašyti - išmoks, juk to ir eina į mokyklą. Mano manymu, ne tai pradžioje yra svarbiausia. Todėl ir klausiant vaiko, kaip jam sekėsi mokykloje, tėveliams reiktų nepamiršti paklausti ne tik apie tai, ką veikė ir ko išmoko, o ir apie tai, kaip sekėsi draugauti, ar nutiko labai džiaugsmingų, ar labai baisių,  neramių dalykų ir pan.

 - Į ką siūlytumėte atkreipti dėmesį pirmokėlių tėvams? Kokius „namų darbus" jie turėtų atlikti ruošdami vaikus mokyklai?

 - Tėvams reikėtų pasikalbėti su mokyklos specialistais ir būsima mokytoja apie tai, kaip šioje klasėje ir mokykloje pradinukai bus mokomi, į ką kreipiama daugiausia dėmesio ir pan., nes žinių pateikimo metodai, aplinkos atmosferos ypatumai gali būti nevienodi įvairiose mokyklose, todėl labai svarbu klausti mokytojų, kalbėtis, tartis su jais. Kartais kyla įvairių nesusipratimų dėl skirtingų lūkesčių, o jų susikerta net keturi: vaiko lūkesčiai mokytojai, tėvų lūkesčiai mokytojai, mokytojos lūkesčiai vaikui ir mokytojos lūkesčiai tėvams.

Labai svarbu apie tai pagalvoti, išsikalbėti, pamėginti vieniems kitus suprasti. Kai lauki, tikiesi vienų dalykų, o vyksta kiti, gali kilti įvairių jausmų arba labai įvairių reakcijų. Todėl kartais reikia išmokti tuos lūkesčius koreguoti arba būti lankstesniems, supratingesniems ir nebijoti aiškintis, kalbėtis.

- Svarbu vaikui pasakyti, kad klasėje bus įvairių vaikų, berniukų ir mergaičių, bus įdomu juos pažinti, pamėginti suprasti, kaip ir kodėl jie elgiasi, išmokti susidraugauti, draugauti, o susipykus - susitaikyti. Kartais tėvai pernelyg linkę orientuotis į žinias, mokslą ir pasiekimus. Svarbiausia vaikui jausti, kad mokytis yra smagu, įdomu ir malonu.

Dar reikėtų pasakyti, kad bus tokių užduočių ir pamokų, kuriose seksis labai gerai, tačiau bus ir tokių, kurios, bus sunkios, tuomet reikės išmokti tuos sunkumus įveikti. Arba, kad vieni vaikai išmoksta ir užduotis atlieka greičiau, kiti - lėčiau, ir svarbu suprasti, kad uždavinius reikia atlikti kruopščiai sau tinkamu tempu, o ne lenktyniauti.